Telšiuose įvyko V teatrų festivalis „teatRADIMAI 2026“
Rugsėjo 20 d. – spalio 16 d. Telšių Žemaitės dramos teatre vyko V teatrų festivalis „teatRADIMAI 2026“.
„Festivalio tikslas – suburti mėgėjų ir profesionalų trupes, o jų naujausius ar išskirtinius darbus, dramaturgijos interpretacijas parodyti žiūrovams, kurie taip pat yra teatrinės bendruomenės dalis. Džiugu, kad ne tik profesionalios, bet ir mėgėjų trupės eina koja kojon su laikmečiu, savaip aktualizuoja dramaturgiją, tad neabejoju, kad žiūrovai atras sau svarbių temų. Be to, lietuviška dramaturgija savyje neša atpažįstamumą ir artumą. Tai tarsi proga perskaityti nežinomą knygą, daugiau sužinoti apie savo tapatybę ir tradicijas. Taip pat – pamatyti, kuo gyvena kiti teatrai, jų aktoriai, kurie galbūt gyvenime yra mūsų kaimynai, kolegos, draugai ar giminaičiai, ir drauge pabūti teatriniame vyksme“, – sakė festivalio sumanytojas, Telšių Žemaitės dramos teatro vyriausiasis režisierius Donatas Žilinskas.
V teatrų festivalį „teatRADIMAI 2026“ pradėjo Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis „Skerdynių dievas“ pagal Y. Rezos pjesę (rež. Badri Tserediani).
Spektaklio siužetas pasakoja apie dvi poras, kurios susitinka išspręsti, atrodytų, visiškai buitinio konflikto – jų vaikai susimušė, o vienas iš jų patyrė traumą. Nors suaugusiųjų susitikimas prasideda draugiškoje, tolerantiškoje ir civilizuotoje aplinkoje, vaikų ginčas greitai tampa tik katalizatoriumi. Į paviršių ima kilti pačių tėvų vidinės krizės, giliai paslėptas susvetimėjimas, vienatvė ir ilgai tramdyta agresija. Mandagumo kaukės nukrinta, o taikus pokalbis virsta tikra egzistencine drama.
Gausiai susirinkę žiūrovai turėjo galimybę ne tik pamatyti spektaklį, bet ir pasimėgauti profesionalių aktorių Valdos Bičkutės, Mindaugo Valiuko, Daivos Rudytės ir Andriaus Paulavičiaus vaidyba. Po spektaklio festivalio koordinatorius ir sumanytojas Donatas Žilinskas režisieriui Badri Tserediani įteikė festivalio atminimo medalį ir Telšių rajono savivaldybės dovanas.
Prabėgus dviem savaitėms, spalio 4 d., V teatrų festivalis „teatRADIMAI 2026“ žiūrovus pakvietė į Rietavo kultūros centro teatro „Ruoda“ spektaklį „Kuprotas oželis“ pagal S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę (rež. V. Andriuška) ir Anykščių kultūros centro teatro spektaklį „Otelas“ pagal V. Šekspyro tragediją (rež. J. Buziliauskas).
Nors festivalio organizatoriams visuomet sunku keisti suplanuotą programą, šį kartą dėl aktorės ligos Rietavo kultūros centro teatro „Ruoda“ spektlis buvo pakeistas Telšių Žemaitės dramos teatro spektakliu „Vėina kėima pablūdėmā“ pagal G. Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės pjesę „Velnias spąstuose“ (rež. D. Žilinskas).
Nors šis spektaklis Telšiuose rodytas ne kartą, susirinkę žiūrovai ir vėl turėjo galimybę jį pamatyti.
Anykščių kultūros centro teatras, pasitelkęs V. Šekspyro tragediją „Otelas“ (rež. J. Buziliauskas), parodė spektaklį apie manipuliacijas, melą, apgaulę ir išdavystę. Karo vadas Otelas neseniai vedė jauną ir gražią Dezdemoną. Jo pavaldinys Jagas, keršydamas už tai, kad Otelas jo nepaaukštino pareigose, įteigia vadui mintį, kad Dezdemona jam neištikima. Aklo įniršio apimtas Otelas nužudo Dezdemoną ir tik tada sužino tiesą. Tokioje aplinkoje dori ir garbingi žmonės tampa praeitimi.
Ne pirmą kartą festivalyje dalyvaujantis Anykščių kultūros centro teatras dar kartą įrodė, kokia artima telšiškiams yra režisieriaus J. Buziliausko kūryba.
Spalio 7 d. festivalyje Telšių Žemaitės dramos teatro profesionalių aktorių trupė parodė spektaklį „Bestuburiada“ pagal I. Lausund kūrinį (rež. P. Oficerovas).
Spektaklyje vaizduojama šiuolaikinė visuomenė ir darbo kultūra, atskleidžiamas nuolatinis darbuotojų spaudimas, konkurencija bei mobingas. Tokios patirtys gali palaužti žmogų. Palūžęs žmogus praranda moralinį tvirtumą, savarankiškumą, todėl visa tai gali paskatinti jį tapti agresyviu ir toksišku aplinkiniams. Vertybinio kompaso praradimas personažus veda į savidestrukciją, nors jie vis dar tiki pažadėtu geresniu rytojumi – didesniu atlyginimu, pagyrimu ar paaukštinimu pareigose. Tačiau šis pažadėtasis rytojus tampa iliuzija, kai viršininkas manipuliuoja ir kontroliuoja situaciją, o spektaklio personažai tampa „bestuburių“ klasės grandinės dalimi.
Spalio 11 d. festivalyje pasirodė tikras aukštaičių desantas – Rokiškio kultūros centro teatras, Skapiškio mėgėjų teatras „Stebulė“ ir Utenos kamerinis teatras.
Pirmieji į sceną žengė Rokiškio kultūros centro teatro aktoriai, parodę spektaklį „Šepką atradau aš“ pagal Liongino Šepkos biografiją (scenarijaus autorė ir režisierė N. Danienė).
Liongino Šepkos istorija žadina vaizduotę. Ilgai kūrėjo viduje tūnojęs talentas su trenksmu prasiveržė tik įkopus į penktąją gyvenimo dešimtį, o didžioji gyvenimo meilė įsiplieskė tik perkopus šešiasdešimtmetį. Tai išskirtinė asmenybė, savo neįprastu gyvenimo būdu aplinkiniams kėlusi baimę, net agresiją, patyrusi sovietinės valdžios prievartą ir mėginimus suniveliuoti jos išskirtinumą, palaužta, bet vėl pakilusi. Vieni jame matė dėmę ant švarios sovietinės paklodės, kiti – genialų išskirtinumą, visišką atsidavimą kūrybinėms vizijoms, gaivališką, niekur nematytą ir unikalų kūrybos braižą.
Ištarti frazę „Šepką atradau aš…“ teisę turėjo nemažai žmonių. Jei brolienė nebūtų supeikusi Šepkos sukalto kryžiaus, jei keletas Dailės instituto studentų nebūtų netyčia užklydę į jo sodybą, jei Rokiškio muziejininkai nebūtų traukę drožėjo kūrinių iš po buldozerio vikšrų, šiandien vargu ar ką nors žinotume apie vieną žymiausių Lietuvos dievdirbių.
Smagu, kad rokiškėnai atvežė savo kūrybinį darbą ir pasidalijo atradimais su Telšių žiūrovais. Scenoje papasakota L. Šepkos istorija nepaliko abejingo nė vieno žiūrovo.
Antrieji į sceną žengė Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio mėgėjų teatro „Stebulė“ aktoriai. Jie parodė spektaklį „Nulaužytų šakų giesmės“ pagal J. Usinavičiaus kūrybą (rež. V. Vadoklytė).
Spektaklyje skambėjo skapiškėno tautodailininko, tremtinio Broniaus Bickaus mintys apie Lietuvą, kurias užrašė rašytojas Jurgis Usinavičius:
„Klausiate, ką norėčiau pasakyti Lietuvai? Nežinau, ar vertas esu kalbėtis su Lietuva. Tik galiu pasakyti, kad ją labai myliu, kaip motiną, kaip tėvą. Juk čia mano buvo ir bus namai, mano gyvenimas ir… baigtis. Tik linkėčiau jai greičiau išbristi iš purvo ir kojas švariai nusiplauti.“
Šios mintys itin aktualios ir prasmingos šiandienos kontekste.
Tos dienos Aukštaitijos teatrų pasirodymus užbaigė nuotaikingas Utenos kamerinio teatro spektaklis „Patriotai“ pagal P. Vaičiūno pjesę (rež. Š. Kunickas).
Spektaklyje vaizduojama satyrinė kelionė į kiekvieno mūsų sąžinės inspekciją. Atskleidžiamos tarpukario Lietuvos valdininkų suktybės, pinigų troškimas ir amoralumas. Praėjo dešimtmečiai, tačiau tema tebėra aktuali ir šiandien. Veidai keičiasi, antpečiai dirbtinai pučiasi, o netikrų šypsenų ir cukraus vatos karalystėje kaip atsvara tyliai šnabžda tikrumas, padorumas ir inteligencija.
Aukštose kėdėse lengva prarasti pusiausvyrą, o sąžinės atlošas – geriausias būdas neiškristi. Deja, ne visiems pavyksta juo pasinaudoti…
Spalio 13 d. festivalio žiūrovai turėjo galimybę pamatyti dar vieną spektaklį pagal P. Vaičiūno pjesę „Stabai ir žmonės“ – Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklį „Stabelis“ (rež. D. Žilinskas).
Spektaklyje vaizduojamas dirbtinių autoritetų – „stabų“ – ir tikrųjų žmogiškųjų vertybių konfliktas, aktualus ir šiandien. Tačiau šiandien savo stabus kuriame ir matome ne realiame gyvenime, o socialiniuose tinkluose bei interneto medijose. Spektakliu nesiekiama moralizuoti ar įteigti tam tikrų tiesų – tiesiog kviečiama su humoru pažvelgti į mūsų nesikeičiančią visuomenę.
Spalio 16 d. V teatrų festivalį „teatRADIMAI 2026“ užbaigė Klaipėdos žvejų rūmų Pilies teatro monospektaklis „Pono Zomerio istorija“ pagal P. Ziuskindo kūrinį (rež. A. Vizgirda).
Tai nepaprasto grožio inscenizacija, kurią scenoje pristatė Klaipėdos pilies teatras. Lengva ir trapi, nors tolima, tačiau kartu kiekvienam sava ir suprantama istorija apie vaikystę. Prisimename savo vaikystės ir jaunystės metus kaip visai kitokius, tačiau kartu ir tokius pačius, kokius aprašo autorius – kupinus jaudulio, atradimų ir pirmosios meilės.
Savo vaikystės jaudulius ir atradimus iš naujo išgyveno ir žiūrovai, spektaklį stebėję neįprastoje vietoje – Telšių kultūros centro scenoje.
Po spektaklio Telšių vokiečių kalbos ir kultūros draugų klubo nariai padėkojo Klaipėdos žvejų rūmų Pilies teatro režisieriui A. Vizgirdai ir aktoriui A. Pintuliui. Telšių Žemaitės dramos teatro direktorius D. Rajunčius taip pat padėkojo teatro bendruomenei ir įteikė festivalio koordinatoriui bei sumanytojui D. Žilinskui padėkos raštą už suorganizuotą V teatrų festivalį.
Beveik mėnesį trukęs festivalis šiemet pakvietė žiūrovus išvysti lietuviškos dramaturgijos perlus, kartu su teatrų trupėmis leistis į žmogaus tapatybės paieškas ir atrasti dar nepažintus teatro klodus.
