Renginiai kraunami

Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras. Tumas – Vaižgantas „Žemės ar moteries“

 

Lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo – Vaižganto (1869–1933) kūrybiniame palikime, dramaturgija, skirtingai nei proza, publicistika ar literatūros kritika, neužima svarbios vietos. Jo plunksnai priklauso keletas buitinių pjesių bei komedijų, kurias ir pats autorius skyrė daugiau skaitymui nei vaidinimui. „Mano rašalėliai – tai paprasti tendentiškai moralizuojantys, užtat neartistiški straipsneliai-korespondencijos apie tikrus vienur kitur įvykusius atsitikimus. Kurie ne kurie jų įgavo scenišką išvaizdą vien dėl to, kad skaitytojui nebūtų taip nuobodus iškoneveikimas kvailių arba nuodėmingų atsitikimų.” – rašė Vaižgantas savo “Sceniškųjų vaizdelių” (1907) pratarmėje.
Tačiau, net atsižvelgiant, į kuklius savo draminės kūrybos vertinimus, negalima nepastebėti, kad rašytojas pjesėse sukūrė visą eilę ryškių personažų, aprašė komiškas situacijas, išlaikydamas savitą, “vaižgantišką”, stilių ir pasakojimo manierą.
Vaižganto dramų veikėjai – tikroviški, aplinka, kurioje jie veikia – reali. Galbūt, čia nėra gilių poteksčių, didelių konfliktų, bet šmaikštus istorijų pateikimas, lengvai stilizuoti personažų paveikslai ir liaudiško žaismingumo kupini dialogai tik sustiprina tikrumo įspūdį.

Visose rašytojo sukurtose pjesėse dominuoja kaimo buities motyvai, o veikėjai įkūnija tradicinius lietuviško charakterio bruožus – žemiškumą, pragmatizmą, perdėtą atsargumą.
Tokie yra ir Vaižganto komedijos “Žemės ar moteries” personažai. Tarp jų nėra jokių, “charakterių dramoms” būdingų, “blogiukų”. Tiesiog, kiekvienas iš jų siekia bent kokios nors naudos sau – tiek, apyvartą padidinti norinti, arbatinės savininkė Petrutė, tiek, svetimo sąskaita vaišintis mėgstantis, Rudys, tiek ūkininkai Gražiai, ieškantys, kaip atsikratyti giminaitės Karusės, kuri, vienintelė iš visų, didelių norų neturi (gal tik sočiai pavalgyti). Toks yra ir pagrindinis pjesės veikėjas – pasiturintis senbernis Gaidys, kuris, per ilgą savo nugyventą amžių, taip ir neapsisprendė, ko jam trūksta iki pilnos laimės – valako žemės ar moteriškės pašonėje. Per tokį blaškymasi viengungis papuola į dviprasmiškas, komiškas situacijas ir tampa aplinkinių pajuokų objektu. O kai tiek laiko negali pats apsispręsti, tai būtinai atsiras kažkas, kas nuspręs už tave. Juo labiau, kad šalia visa krūva “geranoriškų” kaimynų.
Kretingiškiai teatralai nuo pat pirmų spektaklio akimirkų duoda suprasti, kad jie net nemėgina atkurti lietuviško kaimo buities. Vaižganto pjesės situacija jiems yra tik būdas papasakoti istoriją apie tai, kad ilgai besirinkdamas, rizikuoji likti prie suskilusios geldos. Aktorių vaidybos maniera šiek tiek šaržuota, perspausta, su “atsiribojimo efektais” – žiūrovui pačiam reikia nuspręsti ar replikos į šoną yra sakomos personažo ar jį kuriančio aktoriaus vardu. Prie šio sąlygiškumo sustiprinimo labai prisideda Kristinos Rimienės nunerti kostiumai ir Vytauto Kubilinsko gyvai atliekama muzika.
Spektaklio režisierius Nerijus Gedminas.
Vaidina:
Petrutė – Liuda Grikpėdienė,
Gaidys – Rolandas Metlovas,
Rudys – Rolandas Normanas,
Gražienė – Vida Slavinskė,
Karusė – Loreta Jonutytė, Laima Jančauskienė,
Gražys – Valdas Slavinskas, Nerijus Gedminas.